43 metų Cyrilis – dailidžių profesijos mokytojas. Iš pietvakarių Prancūzijos pirmą kartą į Lietuvą atvyko 2004 m. balandį, vykdydamas savo mokyklos bendruomenės „Compagnons du Devoir et du Tour de France“ * misiją – pasidalinti savo žiniomis apie dailidės profesijos subtilybes ir padėti sukurti mokymosi programą perduodant savo tradiciją Lietuvoje.
„Tuo metu Prancūzijoje buvau aktyviai įsitraukęs į asociacijos „Compagnons du Devoir et du Tour de France“ veiklas. Viena iš asociacijos misijų – dalintis su kitais žiniomis ir tradicijomis apie amatus. Asociacija pateikė sąrašą šalių, į kurias galėjau vykti ir dirbti įmonėse, kad pasidalinčiau ir perduočiau savo žinias apie dailidės amatą. Sąraše buvo daug šalių, viena iš galimybių buvo ir Reunjono sala, bet aš pasirinkau Lietuvą ir taip atsidūriau čia. Iš viso nieko apie šią šalį nežinojau, bet mane patraukė tai, jog dirbsime mokykloje. Dirbti mokykloje – tai didelė prasmė“, – dalinasi Cyrilis.
Pažintis su amatu
„Jaunas būdamas norėjau tapti rašytoju ir tikrai negalvojau, kad dirbsiu su medžiu. Baigiau mokyklą, išlaikiau visus egzaminus ir galėjau toliau mokytis universitete. Bet universitetas manęs netraukė. Kartą su tėvais dalyvavome Tulūzoje parodoje, kurioje buvo pristatyta dailidės profesiją ir Compagnons tradicija. Visa tai man labai patiko. Vaikystėje nesidomėjau medžiu, bet ta paroda ir pažintis su dailidyste mane sužavėjo, todėl nusprendžiau tapti dailide. Mokytis dailidės amato man buvo nelengva. Ne tik fiziškai, nes reikia nemažai jėgų, bet šis amatas taip pat reikalauja daug ištvermės ir atkaklumo. Braižyba buvo sudėtinga, o ir įsivaizduoti 3D statinius buvo sunku“, – dalinasi savo patirtimi Cyrilis.
Ateitis Lietuvoje
„Kiek daugiau nei metus pradirbau mokykloje. Vėliau norėjau išvykti į Latviją dirbti su rąstiniais namais, bet Lietuvoje sutikau savo dabartinę žmoną Irmą. Ir mano planai pasikeitė… Mano tėtis stalius. Jis turėjo savo įmonę ir norėjo ją perduoti man, tad kurį laiką su žmona pagyvenome Prancūzijoje, tačiau, visgi, nusprendėme gyventi Lietuvoje ir dabar gyvename Kaune. Aš vėl grįžau į mokyklą ir čia mokytoju dirbu antrus metus. Savo ateitį matau čia. Pamilau Lietuvą, čia labai graži gamta. Man labai patinka Dzūkija, ten su žmona turime sodybą. Dzūkai labai draugiški. Prancūzijoje, jeigu esi užsienietis ir atvažiuoji iš kitur, žmonės į tave bent jau pradžioje greičiausiai žiūrės kreivai ir nepatikliai. O čia mane pasitiko visi labai draugiškai. Mano žmona žemaitė, tai ir žemaičiai labai draugiški“, – juokiasi Cyrilis.
Prasmės paieškos
„Dirbdamas mokykloje sutinku daug jaunų žmonių. Pastebiu, kad jaunimui sunku rasti prasme tame, ką jie veikia, kuo užsiima. Nėra lengva rasti vietą visuomenėje, bet esu įsitikinęs, kad profesijos turėjimas gali tam padėti. Savo pavyzdžiu ir meile dailidės amatui stengiuosi jiems tai parodyti. Jeigu turi amatą – visada turėsi darbo. Viskas, ką aš turiu, turiu tik savo amato dėka. Taip pat, pastebiu, kad tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje, vis dažniau vyresni žmonės ateina mokytis profesijos. Jie nori pakeisti savo jau turimą specialybę, nori gaminti kažką rankomis, kurti kažką apčiuopiamo. Dailidės amate daug kūrybos. Lietuvių kalboje žodžio dailidė šaknis sietina su žodžiu dailinti – gražinti, puošti. Kiekvienas dailidės projektas yra unikalus ir kitoks“.
*Compagnons du Devoir et du Tour de France“ senas tradicijas turinti prestižinė profesinio mokymo asociacija, kurios mokymo metodiką ir yra perėmusi mokykla: Kiekvieną mėnesį mokyklos mokiniai dvi savaites gilinasi į pasirinkto amato teorinius ir praktinius aspektus mokykloje. Kitas dvi – atlieka praktiką įmonėje pagal pasirinktą profesinę sritį. Taikoma mokymo metodika padeda ugdyti profesijai būtinus darbinius įgūdžius ir suteikia realios amato patirties, nes reali patirtis viena svarbiausių ieškant darbo.
