Lietuvoje galime didžiuotis įvairiausių profesijų gausa, tačiau neretai šalia jų išgirstame, kad darbas yra arba „vyriškas“, arba „moteriškas“. Bėgantys metai įrodo, kad šiuos stereotipus imta laužyti, nes akivaizdu, jog profesijos gali tikti abiem lytims. Puikiu pavyzdžiu galima laikyti amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ mokines – dvi moterys pakeitė darbus, panorusios imtis staliaus ir dailidės amato.
Paliko darbą banke
Prieš neriant į baldų pasaulį, Simona Kirsytė-Jusienė dirbo banke. Šiandien ji prisipažįsta, kad pokyčius paskatino ne viena, o visas komplektas priežasčių: „Trumpai tariant, paskutiniu metu banke sunkiai sekėsi save įprasminti. Patyriau daug streso, nuovargio, trūko balanso. Galiausiai kelios šeimyninės situacijos atvedė mane prie ribos, kai supratau, kad reikia kažką keisti.“
Nors šiuo metu ji kruopščiai mokosi amatų mokykloje, tačiau laisvalaikiu tampa ir konsultante.
„Imuosi projektų tik tada, kai jie užtrunka kelias valandas per savaitę ir pavyksta suderinti su mokslais. Taip ne tik kad neprarandu senų įgūdžių, bet ir nėra laiko pasiilgti“, – sako Simona.
Į Lietuvą atvyko dėl gamtos
Staliaus dailidės profesija sužavėjo ir iš Vokietijos atvykusią Finę. Moteris pasakoja, kad jos istorija, kaip apskritai atvyko į Lietuvą, užima 20-ies metų laikotarpį, tačiau ją ji nori pasilikti tik sau. Visgi neslepia kito fakto – ji čia atvyko ir dėl nepaprastai gražios gamtos.
„Galiu pasakyti tik tiek, kad šį sprendimą priėmiau ne dėl meilės, kaip visiems įprasta galvoti. Aš tiesiog labai mėgstu Lietuvos gamtą“, – tikina Finė.
Dabar ji didžiausią dėmesį sutelkia būtent į mokslus, tad laiko papildomam darbui kol kas nėra. Tačiau apie tai ir dar daugiau galima sužinoti nuoširdžiame pokalbyje su Simona ir Fine.
Artimųjų palaikymas ir gąsdinanti mokslo metų pradžia
– Kodėl pasirinkote studijuoti šią staliaus-dailidės profesiją?
Simona: Labai sunku atsakyti į šį klausimą – jokių racionalių paaiškinimų, tiesiog labai traukė. Galėjau valandas žiūrėti įrašus, kaip staliai gamina, ir labai norėjau pabandyti pati. Neturėjau jokių žinių, jokios patirties, todėl nutariau mokytis.
Finė: Man visada buvo įdomu gaminti baldus. Nuo trylikos metų mėgau sukti ir pjauti, ir visada žiūrėdavau, kai kas nors statoma. Bėgant metams tapo aišku, kad noriu užsiimti šia profesija. Man patinka dirbti vienai, o tapti baldininke – geras pasirinkimas. Dailidystė įdomi ir tuo, nes galima greitai pasistatyti antrą namą. Mano pirmasis tuoj subyrės (juokiasi)
– Ką apie jūsų pasirinkimą sakė aplinkiniai?
Simona: Sulaukiau didelio palaikymo iš vyro, kas turbūt buvo man svarbiausia. Šeima taip pat palaikė. Buvo, žinoma, nustebusių, bet nesulaukiau nė vieno blogo žodžio ar atkalbinėjimo. Įdomiausia tai, kad geriausiai mane ir mano pasirinkimą suprato kolegos banke (šypsosi)
Finė: Visi buvo entuziastingi ir nekantravo iš manęs ko nors pasimokyti. Mano senelis kiekvieną kartą su manimi kalba apie statybas. Manau, kad visi manimi labai didžiuojasi. Juk visada gerai šeimoje turėti stalių.
– Galbūt galėtumėte papasakoti apie mokymosi pradžią?
Simona: Man turbūt mokslų pradžia ir buvo baisiausia – kaip mane priims mokytojai, kaip mane priims grupiokai… Važiuodama pasirašyti mokymosi sutarties, kelis kartus norėjau apsisukti ir grįžti. Visgi nuvykau, pamačiau mokyklą, susipažinau su personalu. Taip pat sužinojau, kad bus dar viena mergina, tas labai nudžiugino (šypsosi)
Pirma mokslų diena prasidėjo nuo komandos formavimo su grupiokais. Pasirodo, bent pusė mūsų buvo tokie kaip aš – ieškantys kitos profesijos. Ir tada pradėjome mokslus – susipažinome su saugos instruktažu ir darbais. Braižėme, gaminome.
Finė: Pradžioje daug kas buvo paaiškinta. Atsimenu pirmą pamoką apie darbo saugą, kai visi turėjo daug klausimų mūsų mokytojui Andriui. Žinoma, aš jaudinausi, nes iš pradžių buvo labai sunku, bet laikui bėgant supratau, kad pamokos buvo ir yra labai lengvos – piešėme eskizus popieriuje ir kompiuteriu. Visi nuo kažko pradeda. O dabar aš galiu piešti projektus ir kompiuteryje.
– Ar buvo momentų, kai norėjosi viską mesti?
Simona: Buvau ir esu labai patenkinta mokykla, puikiais mokytojais ir grupiokais. Ir man tikrai gerai sekasi, todėl nebuvo nei minutės, kad pagalvočiau apie metimą.
Finė: Nebuvo momento, kai būčiau norėjusi viską mesti. Visi visada pasakydavo, kad turiu per daug motyvacijos. Kartais per savo entuziazmą pamiršdavau padaryti pertraukas nuo darbo (šypsosi).
„Didžiausia trauma – pašinas piršte“
– Kas labiausiai patiko studijų metais? Gal jau esate ką nors pagaminusios?
Simona: Daug dalykų patiko: mokykla yra nedidelė, todėl ten jaučiamės, kaip namie. Man, matyt, dirbus didžiuliuose korporatyvuose, tas labai jauku. Mokytojai skiria laiko individualiai – keliese vis turime savo asmeninių projektų, greta to, ką mokomės, ir mums visada pagelbėja, pataria.
Taip pat neminėjau, kad dvi savaites mokomės – dvi savaites atliekame praktiką skirtingose įmonėse. Aš atlieku praktiką „Lobių dirbtuvėse“ – nuostabios dirbtuvės, kuriose dirba proto negalią turintys žmonės. Labai prasminga veikla ir vieta.
O gaminių jau daug. Ne tik mokykloje, bet ir per praktiką mokomės, tad jau pirmą mėnesį turi apčiuopiamą rezultatą.
Finė: Mes iš tikrųjų visada kažką gamindavome. Neseniai baigėme statyti pavėsinę Širvintų parapijos globos namuose. Daug statome mokyklai ar socialiniams projektams, bet kai kuriuos gaminius galima pasiimti namo – pavyzdžiui, suoliuką.
– Neretai ši profesija pareikalauja ir skaudžių sužalojimų. Ar teko tai patirti?
Simona: Visa pirma savaitė mokykloje skirta saugos instruktažui, mokytojas buvo labai paveikus, laikantis tam tikrų taisyklių. Turėjome suprasti, kaip veikia staklės ir kad darbas gali būti saugus. Didžiausia trauma – pašinas piršte (šypteli).
Finė: Pradžioje žmonės nepersidirba. Mes vis dar naujokai ir bandome būti dėmesingi. Kaip moteriai, didžiausias skausmas psichologinis – jei atlieku gerai darbą, vyrai vis tiek patikrina, aiškina iš naujo. O svarbiausia, kad atrodo, jog nieko negalėčiau pakelti sunkaus. Mane tas erzina.
– Ką ketinate veikti baigusios šią profesinę mokyklą?
Simona: Dar liko metai mokslų, tai yra laiko pagalvoti ir brandinti naujas idėjas. Bet mano svajonė – nuosavos dirbtuvėlės.
Finė: Aš pati svarstau tapti mokytoja. Jei atvirai, norėčiau paskatinti daugiau moterų dirbti su medžiu ir nebijoti didelių staklių. Ir, žinoma, norėčiau pagaminti ir parduoti daugiau baldų, ką jau pradedu daryti ir dabar.
Tikisi, kad ateityje stereotipai neribos pasirinkimų
– Kaip manote, kodėl kartais būtina keisti profesiją?
Simona: Profesiją pasirenkam būdami jauni ir nesuvokdami, kaip visa ta darbinė rinka veikia. Įsikimbam karjeros, įsisukam tam bėgimo rate… Tikrai ne visiems būtina keisti profesiją, bet aš jau ne vienerius metus jaučiausi blogai, man buvo laikas. Kalbantis su kitais kolegomis ar draugais, suprantu, kad sunkiausia – atrasti tą kitą profesiją ar naują sritį.
Finė: Žmonės per daug įstringa savo gyvenime. Kartais pokytis gali padėti dar labiau pasijusti savimi. Dauguma žmonių pyksta dėl savo darbo. Jie lieka jame, nes reikia pinigų. Gaila, kad ne visų žmonių mokslus gali finansuoti valstybė, nes būtų daugiau drąsių žmonių keisti savo gyvenimą.
– Kaip jūs pati pasikeitėte, kai perėjote visai į kitą sritį?
Simona: Nemanau, kad pasikeičiau kaip žmogus. Bet pasikeitė mano nuotaika, mano energija ir užsidegimas. Daugiau pavargstu fiziškai, bet grįžtu namo tokia laiminga. Mano vaikai turi mamą su nuotaika, o ne išsekusią, kaip anksčiau – man tai labai svarbu.
Finė: Na, sakyčiau, kad nepasikeičiau. Aš tik dabar pradėjau mokytis kažko iš tikrųjų (šypsosi)
– Yra manoma, kad staliaus ir dailidės amato imasi tik vyrai. Kaip manote, kodėl reikėtų keisti šį stereotipą?
Simona: Staliaus darbas kruopštus, kūrybingas ir, su šiuolaikine technika, nereikalaujantis fizinės jėgos. Tai yra Lietuvoje nusistovėjęs stereotipas, nes net pats pavadinimas užprogramuoja, kad specialybė vyriška. Norėčiau ateityje prisidėti prie moterų įtraukimo į šią profesiją. Mes puikios stalės.
Kodėl reikia keisti stereotipus? Aš norėčiau, kad kai mano dukra rinksis profesiją, jai tereiktų galvoti, kas jai įdomu, kas ją džiugintų, ir jokie stereotipai jos pasirinkimų neribotų.
Finė: Manau, kad žmonės, pirmiausia, turėtų stengtis visai negalvoti apie stereotipus. Tai daug ką pakeistų. Žmonės yra skirtingi, tad kiekvienas turi eiti savo keliu.
